Surašė pagal tikrus įvykius, vykusius statant Krivių kalno Agnijos šventyklą Vilniuje, Indrė Skuminienė, dar kitaip vadinama Indraja.
Seniai seniai, tolimoje šalyje ant aukšto kalno, gyveno nuostabaus grožio mergelė vardu Agnija. Jos akys spindėjo kaip dvi Saulės ir, vien į jas pažiūrėjus, žmones apimdavo džiaugsmas ir ramybė. Puse lūpų miestiečiai kalbėjo, kad gražioji mergelė yra tikra Saulės dukra, atėjusi į Žemę jiems padėti ir pamokyti, nors pati Agnija niekam niekada apie tai nebuvo prasitarusi.
Septynerius metus ramiai gyveno mergelė Agnija ant savojo kalno, kol gandas apie ją pasklido taip plačiai, kad pasiekė tos šalies karaliaus ausis.
– Kas ji tokia ir iš kur atkeliavo ?, – susirūpino karalius, ir nusiuntė pas ją vieną iš savo padėjėjų. Bet mergelė buvo neturtinga, neturėjo spindinčių rūbų, todėl padėjėjui nepadarė jokio įspūdžio, o iš tikro tai net ir visai nepatiko. Jis net drįso pareikšti karaliui savo nuomonę, kad mergelei ne vieta ant šito kalno, reikėtų ją iš ten išmesti. Ir karaliaus sprendimas buvo negailestingas :
– Jeigu nori Mano šalyje, ant Mano kalno susitikti ir kalbėtis su Mano žmonėmis, turi pasisiūti tam pritinkančius rūbus ! Taip apdriskusi rodytis negali, ir taškas !
Niekur nedingsi, išėjo mergelė siuvėjo ieškoti, gebančio pasiūti jai karaliaus reikalaujamus rūbus. Ilgai ieškojusi, pagaliau surado vieną siuvėją, sutikusį pasiūti jai rūbus dovanai. Mergelė apsidžiaugė, tik paprašė, kad rūbai būtų kuo paprastesni, nes prie įmantrybių ji nebuvo pratus.
Ir siuvėjas ėmėsi darbo : kirpo, siuvo, matavo, taikė – dirbo nuoširdžiai užsidegęs, bet kai reikėjo vilktis, paaiškėjo, kad ir rankovės nelygios, ir suknia per trumpa, ir sagos per didelės – nesisekė jam visiškai.
Mergelė kantriai laukė, o siuvėjas tuo metu pasikalbėjo su karaliaus žvaigždininku, kuris jam ir atskleidė visų nelaimių priežastį :
– Tu tikriausiai siūti pradėjai netinkamu metu ? Argi nežinai, kad tik tie darbai gerai nusiseka, kurie yra pradedami po Jauno Mėnulio patekėjimo ?
– Tai štai kur šuo pakastas !, – apsidžiaugė siuvėjas. Ir ėmė laukti Jauno Mėnulio patekėjimo. Bet, o nelaime, jam pasirodžius ėmė ir susirgo…
O laikas bėgo. Karalius pyko ant mergelės, kad per tiek laiko ji nesugebėjo nieko doro pasisiūti, ir pagrąsino ją visai išvyti iš šalies.
Mergelė apsiverkė, nebežinodama ką toliau jai bedaryti. Ir ne tiek dėl savęs – ji galėjo ir kitoje šalyje taip pat padėti žmonėms, juos globoti ir mokyti, kiek dėl to, kad Saulė Motulė ( ir tikrai tiesą kalbėjo žmonės), kaip tik ir buvo siuntusi savo dukrą Agniją padėti šios šalies žmonėms, nes jie, besivaikydami svetimų madų, buvo visai bepamirštą savo garbingą praeitį ir protėvių priesakus. O tokiai šaliai jau grėsė tikra prapultis.
Nematydama kitos išeities, mergelė Agnija nutarė pati pasisiūti sau pritinkančius rūbus. Susirado atraižėlę seno, močiutės austo audinio, pasiėmė žirkles, adatą, siūlų, ir įniko į darbą. Tris dienas ir tris naktis nei valgė, nei gėrė, nei miegojo, bet rūbą pasisiuvo. Perėmęs Agnijos akių spindesį, rūbas sušvito neapsakomu grožiu. Karalius liko patenkintas ir žmonės vėl džiaugsmingai ėmė rinktis ant kalno.
Bet nevykėlis siuvėjas, vis dar laukiantis Jauno Mėnulio pasirodymo, ir sužinojęs, kad mergelė Agnija ėmė ir pati pasisiuvo sau rūbą, užsidegė pavydu :
– Kaip ji drįso ? Aš tiek pastangų įdėjau – kirpau, siuvau, laiką gaišau ( ar žinot, kiek kainuoja mano darbo valanda ? ), net į žvaigždininką kreipiausi, o ji, nedėkingoji ( ir aplamai, ji visai ne Saulės dukra, o požemių ragana juodais nagais ir susivėlusiais kaltūnais ! ), ėmė ir pati pasisiuvo … Šito būti negali ! Jos rūbas skirtas blogiems kerams ! Atimti ir sudeginti tą jos suknelę ! Aš Aš Aš ir tik Aš turiu pasiūti suknelę mergelei Agnijai ! Tik Aš vienas žinau kaip sutramdyti jos raganišką prigimtį ! Vardan žmonių ir tautos gerovės reikalauju !!!
Bet mergelė nesutiko sunaikinti savojo rūbo, ir siuvėjui nieko kito neliko, kaip tik sugalvoti gudrų planą. Jis pasikvietė savo draugą, įtakingą karalystės teisėją, ir abu kartu surašė skundą karaliui:
” Didysis Valdove !
Ši mergelė, vardu Agnija, užsakė man, Jūsų nuolankiam tarnui, pasiūti jai tinkamus rūbus. Bet nesulaukusi, kol aš tai padarysiu, ėmė ir pati pasisiuvo. Reikalauju neleisti jai pasirodyti žmonėms savaisiais rūbais apsirėdžius, nes Aš Aš Aš įdėjau begalinę daugybę pastangų, norėdamas sukurti jai tinkamus rūbus.
Nuolankus Jūsų tarnas, siuvėjas „
Karaliui neliko nieko kito, kaip sukviesti žmones ir išklausyti abi puses. Pirmiausia jis paklausė siuvėjo :
– Kur gi tie tavieji rūbai ? Parodyk !
Bet siuvėjas tik nuleido galvą ir atsakė :
– Didysis Valdove, žvaigždininkas man sakė be Jauno Mėnulio patekėjimo nieko nepradėti, tai laukiu jo pasirodant.
Tada karalius griausmingai nusikvatojo ir tarė :
– Ir tu, nieko nenuveikęs, drįsti trukdyti Mūsų Didenybę savo skundais ? Tarnai ! Duokit jam medžiagų, siūlų, žirkles ir už bausmę tepasiuva dvejus gražiausius rūbus mergelei Agnijai. O kad niekur nepabėgtų – uždarykit jį į kalėjimą !
Ilgai ilgai mergelė Agnija laukė pažadėtųjų rūbų. Per tą laiką miesto auksakalys nukalė jai aukso žiedelį, batsiuvys pasiuvo dailius batelius, o visi kiti siuvėjai, vienas per kitą rungtyniaudami, siuvo jai gražiausius rūbus. Kartą, užsukęs ant kalno, karalius buvo taip pakerėtas mergelės grožio, kad pasiūlė jai savo ranką ir širdį. Ir, kaip ir dera pasakose, jie gyveno ilgai ir laimingai pačioje laimingiausioje visoje Žemėje šalyje.
O nevykėlis siuvėjas vis sėdėjo kalėjime, ir vis ruošėsi siūti, bet, nematydamas Jauno Mėnulio, niekaip negalėjo pradėti. Ir tik tarp kalėjimo prižiūrėtojų sklido pasakojimai apie keistuolį kalinį, amžinai klausinėjantį, kada gi patekės Jaunas Mėnulis ?
🔥🔥🔥
Vilnius 2021.08.09.