Liepa ir Laima

Vieną gražią liepos dieną, per patį liepų žydėjimą, nuvažiavau į Vilkanastrų kaimą. Ten, kur prieš dvejetą metų dar ošė ir nuostabiai žydėjo, tarsi žinodama, kad paskutinį kartą, didžioji šimtametė dvikamienė Vilkanastrų liepa, dabar riogso tik keli, iš laukų ariant ištraukti akmenys. Ir kiekvieną kart, privažiavus sodybą, vėl ir vėl suspaudžia širdį, matant tuščią kelią, lygiai besidriekiantį per kaimą. Dažnai ant to juodo asfalto randu suvažinėtų žalčių, tarsi bandančių priminti apie senovę, kai jie buvo garbinami, dabar gi tik liūdnai žūstantys po prabangių mašinų ratais, lekiančiais į menko grožio kaimo turizmo sodybą, pagarsėjusią triukšmingais baliais ir fejerverkais per naktis.

Toliau skaityti „Liepa ir Laima”