Liepa ir Laima

Vieną gražią liepos dieną, per patį liepų žydėjimą, nuvažiavau į Vilkanastrų kaimą. Ten, kur prieš dvejetą metų dar ošė ir nuostabiai žydėjo, tarsi žinodama, kad paskutinį kartą, didžioji šimtametė dvikamienė Vilkanastrų liepa, dabar riogso tik keli, iš laukų ariant ištraukti akmenys. Ir kiekvieną kart, privažiavus sodybą, vėl ir vėl suspaudžia širdį, matant tuščią kelią, lygiai besidriekiantį per kaimą. Dažnai ant to juodo asfalto randu suvažinėtų žalčių, tarsi bandančių priminti apie senovę, kai jie buvo garbinami, dabar gi tik liūdnai žūstantys po prabangių mašinų ratais, lekiančiais į menko grožio kaimo turizmo sodybą, pagarsėjusią triukšmingais baliais ir fejerverkais per naktis.

Bet laikas gydo viską, švelnina skaudžius prisiminimus. Jau suokia greta esančiuose krūmuose per naktis lakštingala. Jau laukiniai karveliai susisuko lizdą gretimam kleve, net žolė, norėdama paslėpti tuštumą, šiemet ėmė ir užaugo iki kaklo. Žemė gydo savo žaizdas, žmogus gydo savąją širdį.
Ir pagaliau šiemet, ne taip kaip pernai, pražydo visos aplinkinės liepos – prie kelio, laukuose, miške – ten jų dar daug liko augti, tik ne tokio įspūdingo amžiaus kaip senoji dvikamienė, kritusi vardan juodo lygaus kelio.
Kartais vėjas bangomis atneša jų saldų medaus kvapą, apgaubia švelniu debesėliu, ir vėl nuskrieja tolyn. Liepos žydi liepos mėnesį, ir niekam nekyla jokios abejonės, kad mėnuo ir vadinamas šio medžio vardu. Bet kartą, užplūdus saldžiam dvelktelėjimui pro pravirą langą, žvilgsnis užkliuvo už latviškų saldainių dėžutės, pavadinimu „Laima“, gulinčios ant kalendoriaus. Kuriame, visai nenuostabu, riebiausiom raidėm buvo parašyta “ Liepa“. Liepa ir Laima…kvapas, medus. Liepa ir Laima, senoji mūsų deivė – jos buveinė juk ir buvo liepa. Liepa devyniašakė, liepa auksaviršūnė, Laimos liepelė. Toji Laima buvo Linksminė, ryšinti Laimos juostą ( vaivorykštę), išimanti medų iš avilio, brėžianti ratą, apsaugantį nuo blogio. Daug dar gero linkėjo ir lėmė žmonėms geroji Laima, nusileidžianti iš dangaus Jievaro tiltu, grįstu amalo lapeliais. Daug dainų ir pasakų ją mini kaip gerąją lėmėją, globėją, laimintoją ir kelio rodytoją, juk dainuojam apie tai dar iki šiol :

Eik Laimele, laimingo
Pirma mūsų, laimingo
O mes seksim, laimingo
Pėdužėlėm, laimingo !

Liepa ir Laima… gaubiama medaus kvapo netikėtai aplanko mintis, kad po kupliąja liepa visai galėtų slėptis ir mieloji Laima. Juk lietuviams būdinga neminėti tiesiogiai dievų vardų, o dažniausiai mėgstama kreiptis į juos per apibūdinimus, nurodančius jų veiklą ar buveinę.
Liepa, pati vasaros branda, pats medaus saldumas, pats žolių žolelių kupėjimas, derliaus džiaugsmas. Ir daug lietaus, perkūnijos ir Laimos juostų. Kodėl gi liepos mėnuo negalėtų būti Linksminės Laimos mėnesiu ? Juk pavadintas buvo tais laikais kai liepos medis buvo Laimos buveinė, jos namai ?
Tai būkim palaiminti šią, nuo liepų kvapo apsalusią liepą. Būkim laiminami Laimos ir tegul jos pėdos, įspaustos senuose akmenyse, atneša mums laimę, sveikatą ir tikrąjį savo šaknų suvokimą. O kai pajusim vasarinio vėjo atneštą medaus kvapą, žinokim – tai Laima praskriejo pro šalį, nešdama tiems, kas ją atpažins, savuosius palaiminimus. Atpažinkim ! Būkim laimingi, laimingo !

Agnija

Šventoji Ugnis – Agni – Agnija
yra Tarpininkė tarp pasaulių, Žmonių – Dievų ir kitų, matomų ir nematomų.

Jos Žinia – Vyda – Vydija yra Tyla

Gebantis šią Tylą atrasti savyje – Vydūnas

Žinantis, kaip kreiptis į Dievus – Žynys

Vedantis Apeigą – Vaidila

Sergintis Šventąją Ugnį Agniją – Ugnies sergėtojas

Kviečiantis į pasitarimus( Krivūles) – Krivis

Visi „Agnijos“ nariai yra lygūs ir veikia bendrų priesakų vedini.

🔥🔥🔥

Priesakai ( taisyklės) yra šie :

🌿Visas mus supantis regimas ir neregimas Pasaulis yra Šventas.

🌿Kiekviena tauta turi savo žemę, kalbą ir Dievus. Privalu puoselėti savąsias šaknis, atskiriant tai, kas sava, nuo to, kas svetima.

🌿Gerbti protėvių Žemę, kalbą ir Dievus.
Apeigų metu jokių kitų tautų Dievų vardų neminėti.

🌿Žmogiškuoju veikimu nežeisti nei vieno iš persikeičiančių pasaulių, Žmonių – Dievų, ar kitų, mums žinomų ir nežinomų. Veiksmas turėtų būti švelnus ir vikrus, tarsi Žalčio judėjimas.

🌿Visada prisiminti, kad esam visaapimančios ir visur esančios Šventosios Ugnies Agnijos įsikūnijimai žmogaus pavidale.

🌿Suvokti, kad Dievų pasaulis be Žmonių pasaulio negali pasireikšti, o Žmonių pasaulis be Dievų pasaulio negali išsiskleisti. Padėti šių pasaulių sąveikai, pravedant Šventos Ugnies Agnijos ir protėvių Dievų pagarbinimo Apeigas.

🌿Žinoti, kad visi mums žinomi ir nežinomi pasauliai veikia per mus, o mes, savo ruožtu, veikiam juos. Dėl šios priežasties dera siekti darnos tiek mūsų pasaulyje, tiek ir visur kitur.

Per Agniją ateinam į šį pasaulį, su Ja širdyje keliaujam gyvenimo keliu, kol, laikui atėjus ir Laimai nulėmus, iškeliausim Agnijos lydimi į savo tikruosius namus, iš kurių trumpam paviešėjimui ir nusileidom į Žemę Motulę.

🔥🔥🔥

Agnijos Šventykla yra Krivių kalne, Vilniuje. Apeigos vyksta sekmadieniais 13 val. prie aukuro, kuriame dega šventoji protėvių Ugnis.
Draugijos “ Agnija“ teisinė forma – asociacija.Paramos gavėjo kodas 304758383

Krivių kalno aukuras

Krivių kalnas, dar vadinamas Trijų kryžių kalnu, Vilniuje yra buvusios Krivių pilies vieta. Iki 1390 m. tai buvo pagrindinė ir nepaimama Vilniaus pilis su gynybine sistema, priešpilio gyvenvietėmis ir viduje tekančiu upeliu. Reljefas buvo idealiai pritaikytas gynybai.

1390 m. ji buvo sugriauta Vytauto kovų dėl valdžios su Jogaila metu. Po Jogailos išdavystės nužudant Kęstutį ( Vytauto tėvą) ir, tikėtina, Birutę ( Vytauto motiną), o visas Kęstučio žemes perdavus valdyti savo broliui Skirgailai.
Verčiant iš rusų šaltinių, kur pilis vadinama „krivoj gorod“, mūsų istorikai ėmė ją vadinti Kreivąja. Bet yra labai įtikinama V. Vaitkevičiaus hipotezė, kad pilis buvo Krivių arba Krivūlės vieta. Juk koks, savo pilį mylintis žmogus, pavadins ją pažeminančiu ir paniekinančiu vardu – kreivas ?
Šią pilį kasinėjo ir tyrinėjo ( kartu su archeologu V. Daugudžiu), žinomas lietuvių architektas Sigitas Lasavickas. Jis tarsi pramatydavo kiaurai žemę, o daugybė jo vizijų ir piešinių vėliau buvo patvirtinta archeologinių kasinėjimų metu. Jis Krivių pilyje pažymėjo Aukuro vietą, tą pačią, dėl kurios dabar rašau.
Šiuo metu, pagal vieną iš Sigito Lasavicko brėžinių, yra ruošiamas Kreivosios pilies ( kol kas oficialiai naudojamas šitas pažeminantis pavadinimas) pritaikymo lankymui projektas. Po sunkios ir ilgos kovos, mums pavyko įtraukti Aukuro vietą į projektinius pasiūlymus.
Aukuro vieta buvo pažymėta akmenukais 1990 m. Jono Trinkūno ( vėliau Romuvos Krivio Jauniaus) su bendraminčiais. Jie toje vietoje kurį laiką vedė Apeigas, bet vėliau apleido ir paliko. 2014 m. kovo 28 ši vieta vėl buvo surasta ( padedant V. Mikailioniui, 1990 kartu su Trinkūnu kroviusiam šį Aukurą) ir atgaivinta. Ypatinga diena yra 2014. 03.30., kai Aukure buvo įžiebta Šventa Ugnis, kuri nuo to laiko iki šiol pastoviai dega, prižiūrima savanorių. Prie Aukuro vyksta ir Apeigos protėvių dievams.
Per tą laiką buvo įvairių bandymų Ugnį naikinti ir gesinti. Nuo paprastų barbariškų, tiesiog viską sudaužant ir suniokojant, iki ateinančių iš aukščiau, iš valdžios. Dėl poreikio bendrauti su valdžios struktūrom, buvom priversti įkurti Ugnies sergėtojus vienijančią draugiją “ Agnija“. Nuo visiško mūsų ignoravimo ir tyčiojimosi 2017 metais, mes perėjom prie derybų etapo, kai bent jau yra atsižvelgiama į pasiūlymus išsaugoti Aukurą.
2017 m. rudenį Aukuro akmenys buvo du kartus numesti žemyn nuo kalno. Atsirado pagalbininkų, ir akmenys sugrįžo į savo seną vietą. Bet sugrįžo žymiai didesniu kiekiu – žmonės, palaikydami Aukuro Ugnelę, ėmė ateidami atsinešti po akmenį, kol jų tapo tiek daug, kad buvo nutarta sudėti iš šių akmenukų ratą.
Taip pamažu, niokojama ir vėl atgimdama, ant aukščiausio Vilniaus istorinio kalno ( ant jo Gedimino sapne staugė Geležinis Vilkas, Vilniaus simbolis) dega Šventa Ugnis ir gimsta – atgimsta sena – nauja Šventykla. Ir labai tikimės, kad ši, visąlaik degančios Ugnies vieta, stiprės, įsukdama vis platesnį žmonių ratą, žadindama meilę mūsų protėviams ir praeities palikimui.
Man asmeniškai kartais atrodo, kad aš ne tik dabar visąlaik esu šalia šitos Ugnies, bet ir praeityje jau esu buvus su Ja pažįstama.
Indrė Skuminienė