Kiekvieną dieną šiuo keliu ateina vis daugiau žmonių. Kol kas tai paprastas takelis tarp kalnų, nors greitai, prasidėjus kalno rekonstrukcijos darbams, jis taps pagrindiniu įėjimu į kalną su laiptais, stendais, apšvietimu.
Pamenu seną nuotrauką, kurioje kalnas buvo žiemą nufotografuotas iš viršaus. Joje puikiai tarp belapių medžių matėsi Agnijos aikštutė ir takelis, vedantis į ją iš apačios. Šluodama lapus visada galvodavau – čia ateis žmonės, eis iš apačios ir pateks į Ugnies šventyklą. Kai paklausiau Pilių direkcijos žmonių, kodėl jie šitą taką įtraukė į projektą, sulaukiau atsakymo, kad čia gi visada buvo takas, žmonės eidavo…jie tik nežino, kad tako nebuvo, kol jo niekas nenušlavė. Tik tada jis pasirodė, tik tada pradėjo juo eiti kažkas. Nors dauguma vis dar kildavo į kalną kitu taku, einančiu pačiu šlaito pakraščiu.
Nušluoti taką į šventyklą, kad juo ateitų žmonės – tik mintis, paprasta mintis.Ir buvo labai keista, net nuostabu, prieš kelias dienas sutikti šiuo taku kylančius archeologus, atliekančius žvalgomuosius kasinėjimus prieš statybas. Jie paklausė:
– Ar šis kelias veda į šventyklą?
Ir tik tada suvokiau kas nutiko. Stebuklas. Kažkada nuo lapų nušluotas takelis virto keliu, vedančiu į šventyklą, o paprasta, dilgėlių ir nuvirtusių medžių pilna miško proskyna tapo Protėvių Ugnies šventykla, pažymėta visuose žemėlapiuose. Tarsi nusileidusi iš dangaus minties galia.
Net nebandysiu spėti ateities. Ji nutiks tokia, kokios esam verti, kokios nusipelnėm. Bet matant mūsų vaikus, stovinčius aplink šią Amžinąją Ugnį, gimsta viltinga mintis apie naująjį lietuvių tautos atgimimą protėvių dvasioje.
Tad šluokime savo minčių takus nieko per daug nesitikėdami. Atėjus laikui jie virs keliais į jūsų širdžių šventyklas.