Liepa ir Laima

Vieną gražią liepos dieną, per patį liepų žydėjimą, nuvažiavau į Vilkanastrų kaimą. Ten, kur prieš dvejetą metų dar ošė ir nuostabiai žydėjo, tarsi žinodama, kad paskutinį kartą, didžioji šimtametė dvikamienė Vilkanastrų liepa, dabar riogso tik keli, iš laukų ariant ištraukti akmenys. Ir kiekvieną kart, privažiavus sodybą, vėl ir vėl suspaudžia širdį, matant tuščią kelią, lygiai besidriekiantį per kaimą. Dažnai ant to juodo asfalto randu suvažinėtų žalčių, tarsi bandančių priminti apie senovę, kai jie buvo garbinami, dabar gi tik liūdnai žūstantys po prabangių mašinų ratais, lekiančiais į menko grožio kaimo turizmo sodybą, pagarsėjusią triukšmingais baliais ir fejerverkais per naktis.

Bet laikas gydo viską, švelnina skaudžius prisiminimus. Jau suokia greta esančiuose krūmuose per naktis lakštingala. Jau laukiniai karveliai susisuko lizdą gretimam kleve, net žolė, norėdama paslėpti tuštumą, šiemet ėmė ir užaugo iki kaklo. Žemė gydo savo žaizdas, žmogus gydo savąją širdį.
Ir pagaliau šiemet, ne taip kaip pernai, pražydo visos aplinkinės liepos – prie kelio, laukuose, miške – ten jų dar daug liko augti, tik ne tokio įspūdingo amžiaus kaip senoji dvikamienė, kritusi vardan juodo lygaus kelio.
Kartais vėjas bangomis atneša jų saldų medaus kvapą, apgaubia švelniu debesėliu, ir vėl nuskrieja tolyn. Liepos žydi liepos mėnesį, ir niekam nekyla jokios abejonės, kad mėnuo ir vadinamas šio medžio vardu. Bet kartą, užplūdus saldžiam dvelktelėjimui pro pravirą langą, žvilgsnis užkliuvo už latviškų saldainių dėžutės, pavadinimu „Laima“, gulinčios ant kalendoriaus. Kuriame, visai nenuostabu, riebiausiom raidėm buvo parašyta “ Liepa“. Liepa ir Laima…kvapas, medus. Liepa ir Laima, senoji mūsų deivė – jos buveinė juk ir buvo liepa. Liepa devyniašakė, liepa auksaviršūnė, Laimos liepelė. Toji Laima buvo Linksminė, ryšinti Laimos juostą ( vaivorykštę), išimanti medų iš avilio, brėžianti ratą, apsaugantį nuo blogio. Daug dar gero linkėjo ir lėmė žmonėms geroji Laima, nusileidžianti iš dangaus Jievaro tiltu, grįstu amalo lapeliais. Daug dainų ir pasakų ją mini kaip gerąją lėmėją, globėją, laimintoją ir kelio rodytoją, juk dainuojam apie tai dar iki šiol :

Eik Laimele, laimingo
Pirma mūsų, laimingo
O mes seksim, laimingo
Pėdužėlėm, laimingo !

Liepa ir Laima… gaubiama medaus kvapo netikėtai aplanko mintis, kad po kupliąja liepa visai galėtų slėptis ir mieloji Laima. Juk lietuviams būdinga neminėti tiesiogiai dievų vardų, o dažniausiai mėgstama kreiptis į juos per apibūdinimus, nurodančius jų veiklą ar buveinę.
Liepa, pati vasaros branda, pats medaus saldumas, pats žolių žolelių kupėjimas, derliaus džiaugsmas. Ir daug lietaus, perkūnijos ir Laimos juostų. Kodėl gi liepos mėnuo negalėtų būti Linksminės Laimos mėnesiu ? Juk pavadintas buvo tais laikais kai liepos medis buvo Laimos buveinė, jos namai ?
Tai būkim palaiminti šią, nuo liepų kvapo apsalusią liepą. Būkim laiminami Laimos ir tegul jos pėdos, įspaustos senuose akmenyse, atneša mums laimę, sveikatą ir tikrąjį savo šaknų suvokimą. O kai pajusim vasarinio vėjo atneštą medaus kvapą, žinokim – tai Laima praskriejo pro šalį, nešdama tiems, kas ją atpažins, savuosius palaiminimus. Atpažinkim ! Būkim laimingi, laimingo !