Krivių kalno aukuras

Krivių kalnas, dar vadinamas Trijų kryžių kalnu, Vilniuje yra buvusios Krivių pilies vieta. Iki 1390 m. tai buvo pagrindinė ir nepaimama Vilniaus pilis su gynybine sistema, priešpilio gyvenvietėmis ir viduje tekančiu upeliu. Reljefas buvo idealiai pritaikytas gynybai.

1390 m. ji buvo sugriauta Vytauto kovų dėl valdžios su Jogaila metu. Po Jogailos išdavystės nužudant Kęstutį ( Vytauto tėvą) ir, tikėtina, Birutę ( Vytauto motiną), o visas Kęstučio žemes perdavus valdyti savo broliui Skirgailai.
Verčiant iš rusų šaltinių, kur pilis vadinama „krivoj gorod“, mūsų istorikai ėmė ją vadinti Kreivąja. Bet yra labai įtikinama V. Vaitkevičiaus hipotezė, kad pilis buvo Krivių arba Krivūlės vieta. Juk koks, savo pilį mylintis žmogus, pavadins ją pažeminančiu ir paniekinančiu vardu – kreivas ?
Šią pilį kasinėjo ir tyrinėjo ( kartu su archeologu V. Daugudžiu), žinomas lietuvių architektas Sigitas Lasavickas. Jis tarsi pramatydavo kiaurai žemę, o daugybė jo vizijų ir piešinių vėliau buvo patvirtinta archeologinių kasinėjimų metu. Jis Krivių pilyje pažymėjo Aukuro vietą, tą pačią, dėl kurios dabar rašau.
Šiuo metu, pagal vieną iš Sigito Lasavicko brėžinių, yra ruošiamas Kreivosios pilies ( kol kas oficialiai naudojamas šitas pažeminantis pavadinimas) pritaikymo lankymui projektas. Po sunkios ir ilgos kovos, mums pavyko įtraukti Aukuro vietą į projektinius pasiūlymus.
Aukuro vieta buvo pažymėta akmenukais 1990 m. Jono Trinkūno ( vėliau Romuvos Krivio Jauniaus) su bendraminčiais. Jie toje vietoje kurį laiką vedė Apeigas, bet vėliau apleido ir paliko. 2014 m. kovo 28 ši vieta vėl buvo surasta ( padedant V. Mikailioniui, 1990 kartu su Trinkūnu kroviusiam šį Aukurą) ir atgaivinta. Ypatinga diena yra 2014. 03.30., kai Aukure buvo įžiebta Šventa Ugnis, kuri nuo to laiko iki šiol pastoviai dega, prižiūrima savanorių. Prie Aukuro vyksta ir Apeigos protėvių dievams.
Per tą laiką buvo įvairių bandymų Ugnį naikinti ir gesinti. Nuo paprastų barbariškų, tiesiog viską sudaužant ir suniokojant, iki ateinančių iš aukščiau, iš valdžios. Dėl poreikio bendrauti su valdžios struktūrom, buvom priversti įkurti Ugnies sergėtojus vienijančią draugiją “ Agnija“. Nuo visiško mūsų ignoravimo ir tyčiojimosi 2017 metais, mes perėjom prie derybų etapo, kai bent jau yra atsižvelgiama į pasiūlymus išsaugoti Aukurą.
2017 m. rudenį Aukuro akmenys buvo du kartus numesti žemyn nuo kalno. Atsirado pagalbininkų, ir akmenys sugrįžo į savo seną vietą. Bet sugrįžo žymiai didesniu kiekiu – žmonės, palaikydami Aukuro Ugnelę, ėmė ateidami atsinešti po akmenį, kol jų tapo tiek daug, kad buvo nutarta sudėti iš šių akmenukų ratą.
Taip pamažu, niokojama ir vėl atgimdama, ant aukščiausio Vilniaus istorinio kalno ( ant jo Gedimino sapne staugė Geležinis Vilkas, Vilniaus simbolis) dega Šventa Ugnis ir gimsta – atgimsta sena – nauja Šventykla. Ir labai tikimės, kad ši, visąlaik degančios Ugnies vieta, stiprės, įsukdama vis platesnį žmonių ratą, žadindama meilę mūsų protėviams ir praeities palikimui.
Man asmeniškai kartais atrodo, kad aš ne tik dabar visąlaik esu šalia šitos Ugnies, bet ir praeityje jau esu buvus su Ja pažįstama.
Indrė Skuminienė

4 atsakymai į “Krivių kalno aukuras”

Komentuoti: pi-Ratas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *